Poeto, eseisto, vertėjo, disidento ir Jeilio universiteto literatūros profesoriaus Tomo Venclovos portretas jungia pasakojimus apie kūrėją, politinių prieštarų laiką, nelaisvės sąlygomis vykusį kultūrinį gyvenimą, išskirtinių asmenybių galeriją, istorinės tiesos paieškas ir poezijos kalbą, tapusią tikraisiais namais keturis dešimtmečius trukusioje pagrindinio veikėjo kelionėje iš egzilio į Lietuvą.

2022 m. birželį sukako 50 metų nuo Jerzio Ordos, vieno iš ryškiausių XX amžiaus Vilniaus asmenybių, mirties. Lapkričio 23 dieną bus pristatyta dokumentinis filmas, skirtas šio nepelnytai užmiršto istoriko ir visuomenės veikėjo gyvenimui. „Vilnietis pagal pasirinkimą“, „integralus humanistas“, „paradoksų žmogus“... taip Jerzį Ordą apibūdindavo tie, kurie turėjo galimybę jį artimiau pažinti. Jis pats dar tarpukariu yra save pavadinęs „šventojo Augustino įkvėptu anarchistu“.

„Dažnių žvejyba“ – tai moderni pasaka apie archajiškas garsų paieškas. Istorija apie Audrių Šimkūną, jau daugiau nei 20 metų užsiimantį aplinkos garsų įrašymu (angl. field recording) ir kuriantį iš tų garsų muziką. Kaip koks pagonių žynys Audrius veda mus gilyn į laukinę gamtą ir grąžina žiūrovą į pirmapradę mūsų kalbą – kai mes tik girdėjome garsus, bet dar nemokėjome kalbėti. Virš jūsų praskris sielų aidai, iš šonų apsups siautulingas vėjas, o iš apačios bus girdėti smėlio pustoma žemė. Paslaptingas mus supantis garsų pasaulis išplauks į žmogaus girdimo diapazono ribas ir žiūrovai galės bent trumpam pasijusti dievais šitoje planetoje.

Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė. Tačiau ne ta, oficialioji. Šį kartą tai „priklausomų“ – buvusių, ar esamų alkoholikų ir narkomanų rinktinė dalyvaujanti Pasaulio benamių futbolo čempionate, Brazilijoje. Įvairiausių spalvų kupinas renginys, laimėjimai ir pralaimėjimai, aistros ir emocijos aikštelėje – visa tai tik mažmožiai palyginus su žūtbūtine dalyvių kova su savimi, pagundomis ir priklausomybėmis. Kiekviename žingsnyje tenka apsispręsti, ar išlikti blaivam ir eiti pirmyn, ar pasiduoti ir grįžti į dugną.

Legendinė gatvės mados ikona, Vilniaus Rožytė, keletą dešimtmečių klaidžioja sostinės gatvėmis, džiugina praeivius bei turistus. Vasarą keičia ruduo, žiemą – pavasaris. Rožytė Vilniuje nepasirodo. Vienatvės dienas praskaidrina atvykstanti fotografė Neringa. Dokumentinis filmas „Aš esu Rožytė“ kalba apie grožio gležnumą, žmogaus laikinumą, gyvenimo vaidmens pasirinkimą. Vilniaus Rožytės ir fotografės draugystės istorija, animacijos elementai, teatro personažai bei V. Kernagio dainos sukuria alegorinės pasakos atmosferą ir perteikia filmo metaforinę idėją – „Jei galime pasirinkti gyvenimo vaidmenis, ar gali kas suvaldyti laiką?“.