Poeto, eseisto, vertėjo, disidento ir Jeilio universiteto literatūros profesoriaus Tomo Venclovos portretas jungia pasakojimus apie kūrėją, politinių prieštarų laiką, nelaisvės sąlygomis vykusį kultūrinį gyvenimą, išskirtinių asmenybių galeriją, istorinės tiesos paieškas ir poezijos kalbą, tapusią tikraisiais namais keturis dešimtmečius trukusioje pagrindinio veikėjo kelionėje iš egzilio į Lietuvą.
Jerzy Orda. Anarchistas pagal šv. Augustiną. (2022)
Rež. Dovilė Gasiūnaitė. Dokumentinis, 55 min.
2022 m. birželį sukako 50 metų nuo Jerzio Ordos, vieno iš ryškiausių XX amžiaus Vilniaus asmenybių, mirties. Lapkričio 23 dieną bus pristatyta dokumentinis filmas, skirtas šio nepelnytai užmiršto istoriko ir visuomenės veikėjo gyvenimui. „Vilnietis pagal pasirinkimą“, „integralus humanistas“, „paradoksų žmogus“... taip Jerzį Ordą apibūdindavo tie, kurie turėjo galimybę jį artimiau pažinti. Jis pats dar tarpukariu yra save pavadinęs „šventojo Augustino įkvėptu anarchistu“.
„Dažnių žvejyba“ – tai moderni pasaka apie archajiškas garsų paieškas. Istorija apie Audrių Šimkūną, jau daugiau nei 20 metų užsiimantį aplinkos garsų įrašymu (angl. field recording) ir kuriantį iš tų garsų muziką. Kaip koks pagonių žynys Audrius veda mus gilyn į laukinę gamtą ir grąžina žiūrovą į pirmapradę mūsų kalbą – kai mes tik girdėjome garsus, bet dar nemokėjome kalbėti. Virš jūsų praskris sielų aidai, iš šonų apsups siautulingas vėjas, o iš apačios bus girdėti smėlio pustoma žemė.
Legendinė gatvės mados ikona, Vilniaus Rožytė, keletą dešimtmečių klaidžioja sostinės gatvėmis, džiugina praeivius bei turistus. Vasarą keičia ruduo, žiemą – pavasaris. Rožytė Vilniuje nepasirodo. Vienatvės dienas praskaidrina atvykstanti fotografė Neringa. Dokumentinis filmas „Aš esu Rožytė“ kalba apie grožio gležnumą, žmogaus laikinumą, gyvenimo vaidmens pasirinkimą. Vilniaus Rožytės ir fotografės draugystės istorija, animacijos elementai, teatro personažai bei V. Kernagio dainos sukuria alegorinės pasakos atmosferą ir perteikia filmo metaforinę idėją – „Jei galime pasirinkti gyvenimo vaidmenis, ar gali kas suvaldyti laiką?“.
Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė. Tačiau ne ta, oficialioji. Šį kartą tai „priklausomų“ – buvusių, ar esamų alkoholikų ir narkomanų rinktinė dalyvaujanti Pasaulio benamių futbolo čempionate, Brazilijoje. Įvairiausių spalvų kupinas renginys, laimėjimai ir pralaimėjimai, aistros ir emocijos aikštelėje – visa tai tik mažmožiai palyginus su žūtbūtine dalyvių kova su savimi, pagundomis ir priklausomybėmis. Kiekviename žingsnyje tenka apsispręsti, ar išlikti blaivam ir eiti pirmyn, ar pasiduoti ir grįžti į dugną.
Prieš kameras režisierius Jonas Vaitkus kalba drąsiai, atvirai, mandagiai. Taip jis pasakoja apie ilgus metus trukusią karjerą. Išdrįsta apsinuoginti, nepraleisdamas nei kūrėjo kančios, nei begalinių abejonių, nei neapsakomo sėkmės džiaugsmo. Kautynės su aktoriais ir Šekspyru 70-ies sulaukusio Maestro atmintyje liko greta. Tai – jo istorija. Nuo pirmosios premjeros iki paskutinio pasirodymo.
Apie amžinąsias vertybes ir disidento vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje filme kalbamės su žmonėmis, priklausančiais tai aktyviai mažumai, kurios atkaklumas lėmė sovietų imperijos subyrėjimą. Tos aktyvios mažumos rankose – ir degraduojančios vakarų civilizacijos ateitis, nes įpročių ir aistrų valdoma minia be saujelės disidentų, pasiruošusių aukotis, neturi nei krypties, nei kriterijų.
Apie ką filmas „Meninykai’? Jį mačiusieji turbūt nesutartų – apie fotografus ar apie menininkus, o gal apie atmosferą, kuria tebealsuoja fotografijos, darytos tais laikais, kai brangios bendravimo akimirkos teikė jėgų ir įkvėpimo niūrokame sovietmečio fone. Trys tų fotografijų autoriai Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius ir Romualdas Rakauskas tada dirbo „Literatūros ir meno“, „Kultūros barų“ redakcijose, kurioms reikėjo fotografijų, nušviečiančių kultūros įvykius ir asmenybes.
Kai literatų iš Maskvos šeima – Liudmila ir Andrejus Sergejevai pirmą kartą atvyko ilsėtis į Palangą, jie negalėjo net įsivaizduoti, kokią įtaką šeimos poilsis turės XX a. literatūros istorijai ir kad jie taps savotišku tilteliu tarp Rytų ir Vakarų, nutiestu sovietiniais laikais. Palangoje jie susidraugavo su poetu Tomu Venclova, kuriam netrukus pristatė savo draugą Josifą Brodskį. Šių trijų garsių XX a. poetų kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš sovietų imperijos. Visiems Amerika tapo bendro likimo vieta. Visus juos sieja ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai.
Nebėra jau amžininkų ir bendraminčių, kurių užrašytuose prisiminimuose Justinas Vienožinskis iškyla kaip tiesaus būdo ir karšto temperamento žmogus, giliai jaučiantis savo pašaukimą tapytojas. Kiek jaunesnė karta, jau taip pat beišeinanti, prisimena dosnų ir išimtinai atsidavusį pedagogą, kuris, vienok, neprimetė niekam savų metodų, bet mokėjo įžvelgti kiekvieno talento unikalumą. Nuo pirmųjų lietuvių dailės parodų reiškęsis kaip kritikas, gerai išmanęs XX a. dailės tendencijas, matė jas blaiviai, nesureikšmindamas radikaliausių raiškos naujovių, visuomet ieškodamas tikrosios vertės ir prasmės.
„Žaliųjų muškietininkų“ centre – nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Kaune įsikūręs ekologinis klubas „Atgaja“ ir jo iniciatorius bei lyderis Saulius Gricius. Radikaliais ir kūrybiškais protestais prieš totalitarinę sistemą „Atgaja“ smarkiai prisidėjo prie augančio Nepriklausomybės atgavimo judėjimo, o šio klubo lyderis Saulius Gricius paliko neištrinamą pėdsaką moderniosios Lietuvos istorijoje.
